Laidotuvių etiketas

Straipsnio idėja kilo iš pačių asmeninės patirties, bei sulaukiamų klausimų pobūdžio. Tiems,
kam retai tenka dalyvauti laidotuvėse, o galbūt jose dalyvaus pirmą kartą, dažnai kyla įvairių minčių ir nejaukus jausmas, nes nežino kaip turėtų elgtis per laidotuves (šermenis), kaip derėtų rengtis, kokias, kiek gėlių nešti, kur stovėti, sėdėti, nežino kas apskritai vyksta jų metu. Tad šiame straipsnyje pasidalinsime turimomis žiniomis, įžvalgomis, patirtimi.

Kam nusiteikti atėjus į laidotuves

Pirmiausia nusiteikite emociškai. Teks pabūti rimtam, susikaupusiam, palaikančiam. Svarbiausia, būkite nuoširdus, natūralus. Įėję į patalpą matysite pašarvotą mirusįjį, kurį supa gėlės arba gėlių apsuptyje padėtą urną su mirusiojo pelenais. Priklausomai nuo laidotuvių tipo, tikinčiojo religinių pažiūrų, gali giedoti giesmininkai, groti rami, kamerinė muzika, muzika gali būti atliekama ir gyvai, dainuojant, grojant instrumentu. Žmonės gali būti itin gedintys ir aiškiai perteikiantys savo skausmą ašaromis, aimanomis (labai priklauso nuo mirusiojo amžiaus, mirties aplinkybių) arba būti ramiai, gan neutraliai nusiteikę. Jaunesniems asmenims organizuojantiems atsisveikinimą su artimuoju, patrauklu tampa pozityvesnis požiūris į atsisveikinimo ritualą. Ypač, jei mirtis buvo neišvengiama ar velionis išsakė savo valią. Gali būti ant sienos, projektoriumi, rodomos mirusiojo gyvenimo akimirkos, video ar fotografijos, gali groti mirusiojo mėgstama muzika ir pan. Jau retai kur, bet dar pasitaiko, kad laidotuvės fotografuojamos ar filmuojamos. Taip pat, artimieji Jus gali pakviesti užsukti į virtuvėlę arbatos, pakviesti pasišnekučiuoti, jeigu leidžia galimybės – neatsisakykite.

Apranga

Ji labai svarbi, nes savo apranga išreiškiame pagarbą velioniui, jo artimiesiems bei visiems susirinkusiems. Tinkama apranga padės Jums jaustis užtikrintai, sukurs supratingo asmens įvaizdį. Lietuvoje dar įprasta per laidotuves dėvėti juodus drabužius.
Jei esate moteris, vertėtų vilkėti juodą arba tamsią suknelę ilgomis ar trijų ketvirių rankovėmis, galite vilkėti kostiumėlį. Juodos spalvos rūbus galite pakeisti tamsiai mėlynos spalvos drabužiais. Tai yra rekomendacija, kuri numatyta aprangos etiketo taisyklėse. Tačiau galite ir varijuoti, pvz. lai viršus, tarkime švarkelis (ar megztukas), būna juodos ar tamsiai mėlynos spalvos, tuo tarpu suknelė, sijonas ar kelnės galėtų būti rudos, pilkos, tamsiai žalios ar kiek pastelinės spalvos. Svarbiausia yra vengti ryškių “rėkiančių” arba šviesių spalvų, ypač, kad jos dominuotų. Rūbuose neturėtų būti margų raštų, ryškių detalių, audinys neturėtų būti labai blizgus (pvz. Iš blizgių “žvynelių”). Visa tai yra tam, kad nebūtų traukiamas ir trikdomas aplinkinių dėmesys. Taip pat, sijonai, suknelės, turėtų būti su lig keliais ir ilgesni, jokiu būdu ne trumpi. Reikėtų vengti iškirpčių, bliuskelių, suknelių ant petnešėlių. Jeigu tai vasara, kiek atviresnį rūbą galite pridengti skara ar šaliu, apsigaubdama juo pečius. Taip pat, per dėvimus rūbus neturėtų persišviesti apatiniai rūbai (ypač kelnaitės, liemenėlės).

Jeigu esate vyras, Jums galioja tos pačios rekomendacijos dėl rūbų spalvų. Rekomenduojama vilkėti labai tamsų arba juodos spalvos kostiumą su gan neutralių spalvų marškiniais ir ryšėti juodą ar derantį neutralios spalvos kaklaraištį. Tačiau galite ir varijuoti, pvz. vilkėti tamsiai mėlynos spalvos kostiumą su juodu golfu, ar juodais marškiniais, galite vilkėti tamsios spalvos megztuką (juodas, mėlynas) su baltais, šviesiai žydrais marškiniais, kurių matosi tik apykaklė. Jei megztukas palei kakalą turi trikampio iškirptę, būtų gražu, jei ant baltinių užsidėtumėte ir kaklaraištį. Jeigu tai vasaros metas, tiks tamsių spalvų kelnės ir trumpų rankovių marškiniai, kurie gali būti šviesių spalvų. Ant marškinių pasiriškite juodą kaklaraištį. Galite užsidėti tamsios spalvos liemenę. Kelnės – geriausia klasikinio stiliaus, juodos. Iš bėdos, galite dėvėti ir juodus arba labai tamsios spalvos džinsus, derindamas viršutinę jų dalį su tamsiu megztuku, švarku ar liemene ir baltiniais. Svarbu, kad nebūtų ryškių akcentų – raštų, spalvų. Jei labai karšta, galite nusivilkti švarką, tačiau prieš įeinant į bažnyčią – jį būtinai apsivilkite. Taip pat, jei dėvite tik marškinius, nepamirškite apsirengti po jais apatinius marškinėlius.

Apavas

Tiek vyrų, tiek moterų avalynė turėtų būti tamsių spalvų, kad derėtų prie bendros aprangos ir uždaru priekiu. Tad sandalai, basutės šiai progai nėra tinkamas variantas. Kaip ir nėra tinkama sportinė avalynė. Jei vilkite sijoną ar suknelę, nesiaukite basučių su šniūreliais, kurie apsisuka aplink blauzdą. Abiems lytims svarbu, kad batai būtų švarūs.

Aksesuarai, kvepalai, makiažas, plaukai

Tiek vyrams, tiek moterims – tamsios kojinės. Jei esate moteris, apsiaukite tamsios spalvos pėdkelnes. Galite užsidėti juodos, tamsiai mėlynos spalvos skrybėlaitę. Jei būsite su skrybėlaite, o vyras su kepure – patalpoje ar/ir bažnyčioje vertėtų jas nusiimti. Moters papuošalai ir šukuosena turi būti kuklūs, kaip ir makiažas. Nesidažykite ryškiais lūpdažiais, nesidarykite vakarinio makiažo, nepriklausomai nuo to, kokiu metu einate į laidotuves. Plaukus patartina susirišti, nereikėtų darytis proginių šukuosenų. Visi aksesuarai su drabužiais turi sudaryti vieną visumą ir derėti tarpusavyje. Nesidėkite išraiškingų, didelėmis sagtimis, spalvotų diržų. Kvepalai nei vyrų, nei moterų neturi būti labai aštrūs, jų neturi būti per daug. Šioje vietoje kuo visko mažiau, tuo tikrai geriau.

Gėlės

Paprastai einant į laidotuves įprasta nunešti gėlių ar vainiką. Jei einate vienas (-ą) arba žinote, kad mirusiojo palaikai bus urnoje, užtenka kelių skintų gėlių (lelijos, gvazdikai, chrizantemos, rožės ir pan.). Pagal papročius neškite jų lyginį skaičių, pvz. 2-4 vnt. Gėles rekomenduojama nešti šviesių spalvų, bet galite nešti ir tas, kurias labiausiai mėgo mirusysis. Jeigu einate su kompanija ir žinote, kad žmogus pašarvotas karste, galite visų vardu nunešti gėlių krepšelį ar vainiką, tačiau pastaruoju laiku vis populiariau tampa gėles pakeisti artimiesiems suteikiama pinigine parama. Tam šarvojimo salėse būna padėta dėžutė su užrašu. Jeigu tokios nėra, atneštas gėlyte padėkite šalia mirusiojo, o pasiruoštą vokelį įteikite artimiausiam jo giminaičiui pareikšdamas užuojautą. Finansinė parama yra praktiškiausias sprendimas, o dažnai artimiesiems ir labai reikšmingas.

Elgesys

Žemiau pateiksime kelias rekomendacijas, tačiau įėję į patalpą įvertinkite situaciją patys – keletui akimirkų stabtelėkite, apsižvalgykite kas vyksta aplinkui ir pagal tai pasirinkite, kaip elgtis. Bendrai – kaip ir dera šiai vietai, būtina laikytis elementarių mandagaus elgesio taisyklių. Tad apie gumos kramtymą salėje, garsų juoką, aktyvius kuždesius nekalbėsime.

Įėjus į šarvojimo salę apsidairykite. Jeigu matote staliuką su padėta aukų/paramos dėžute ir jeigu turite ją pasiruošę – įdėkite. Tada, nešini gėlėmis, priekite prie mirusiojo. Priėję prie karsto priklaupkite (bet tai nėra privaloma), būtinai persiženokite, padėkite karsto pašonėje gėles (o jeigu matote vazą, jas pamerkite). Sukalbėkite maldą. Po jos (užtruksite minutę, kitą), prieikite prie veliono artimųjų (jie dažniausiai būna arčiausiai karsto) pareikšti užuojautos. Tai labai svarbus momentas, nes jiems suteiksite savo palaikymą. Jeigu Jūsų nepamena, galite prisistatyti. Dažnai užuojautos reiškėjai jaučiasi nejaukiai, nes nežino ką ir kaip reikia sakyti. Jeigu mirusysis buvo Jums artimas ar gerai pažįstamas, geriausia pasitarnaus natūralumas ir nuoširdumas. Sakykite tai, ką jaučiate. Venkite šaltų, nuvalkiotų, banalių frazių, „nieko nepadarysi, taip likimo duota, yra kam ir dar blogiau; nesijaudink taip, viskas bus gerai; neverk, ašaromis nieko nepakeisi“ ir pan. Jeigu neesate patyręs panašios situacijos, t.y artimojo netekties, nesakykite: „galiu įsivaizduoti, kaip tu jautiesi“. Būkite paprasti, nuoširdūs, galite pasakyti: „žinau, kad žodžiai šitoje situacijoje nepaguos, tačiau nuoširdžiai Tave užjaučiu; man širdis plyšta, nes nežinau kaip galėčiau Tau padėti; man labai gaila ir skaudu, kad taip nutiko, liūdžiu kartu su tavimi“. Jeigu esate patyręs šią situaciją, galite pasakyti „galiu įsivaizduoti, kaip jautiesi, esu tai patyrusi. Leisk tave apkabinti“. Jeigu nutiko taip, kad negalite pratarti nei žodelio – nereikia. Tiesiog, prieikite, apkabinkite tą žmogų akimirkai ir taip pabūkite. Jūsų kūno kalba, veido išraiška parodys, jog pergyvenate su juo kartu. Jei esate žmogus, turintis polinkį pakalbėti, šiuo atveju susitvardykite. Nedera reikšti užuojautos keletu sakinių, kaip ir reikšti ją garsiu tonu.

Būtų gražu, kad po užuojautos pareiškimo pasiūlytumėte savo pagalbą laidotuvių metu. Pasiteiraukite kuo galite padėti. Po užuojautos pareiškimo, jeigu Jūsų paprašo, galite prisėsti šalia artimųjų, jeigu ne, tiesiog atsisėskite tolėliau ten, kur yra vietos. Jei žmonių yra daug ir sėstis nėra kur, atsistokite kur nors pašonėje. Nesigrųskite į tolimiausią kampelį, tarsi norėtumėte pasislėpti.

Laikas praleistas šarvojimo salėje

Labai individualu ir priklauso nuo Jūsų galimybių, ryšių su mirusiuoju. Dažniausiai užtrunkama apie pusvalandį, jeigu mirusysis nebuvo labai artimas. Kitu atveju galite pabūti apie valandą laiko. Jeigu pasiūlėte pagalbą artimiesiems virtuvėlėje, esate šeimos narys, giminaitis, natūralu, kad užtruksite ilgiau. Jeigu turite išeiti, prieikite prie artimųjų, atsisveikinkite pasakydami: “atėjau atsisveikinti. Man labai gaila, bet jau turiu eiti. Laikykitės”.

Apibendrinant – laidotuvės nėra vieta, į kurią einama savęs parodyti ar į kitus pažiūrėti. Tai vieta, kurioje svarbiausia esate Jūs ir mirusysis, bei paskutinės judviejų akimirkos. Į tai viskas ir susiveda – nuoširdumas, paprastumas, natūralumas ir visa ko saikas.